Yra dalykų, kuriuos suprantame visi vienodai ir yra tokių, kuriuos visi žino, bet jų interpretacijos gali būt labai skirtingos. Keli iš jų paminėti pavadinime, bet kodėl aš būtent apie juos? Ogi, todėl, kad jie tiesiogiai siejasi su judėjimu ir dar dėl to, kad noriu papasakoti, kaip viskas pasikeitė po traumos.

Pradėsiu nuo požiūrių įvairovės. Pirmiausiai, aišku, kad atsiras sakančių, jog visi trys dalykai (laimė, meilė, aistra) gali gyvuot atskirai, bet aš tvirtai pasakysiu, manau, kad ne! Čia ir įvyksta paradoksas, nors šie jausmai sudaro visumą, bet jie gali būti skatinami skirtingų šaltinių, pavyzdžiui: laimė jaučiama, nes nereikia anksti į darbą, meilę širdyje užkuria gamta, o aistra įsižiebia tik susitikus su Aldona vakare prie pušies. Nors ir veikiami skirtingų veiksnių, bet jei vieno nebūtų, kentėtų kiti du arba jei dviejų nebūtų, tas vienas būtų tik gelbėjimosi ratas kažkur toli vandenyje. Tada žmogus pradeda save klaidinti, kad jam pagelbėti čia gali pinigai. Bet kodėl dabar aš čia visą tą sakau? Kaip tai siejasi su mano judėjimu? Ir apskritai, ar piniguose laimė? Ir taip, ir ne…

Prieš traumą buvo visko: ir tokiame skurdelyje pabuvojau, ir ne visai, bet tiek skurdelyje, tiek ne visai, jaučiau lygiai tą pačią laimę, lygiai tą pačią meilę ir lygiai tą pačią aistrą. O ką tada padarė pinigai? Pinigai padėjo gyventi patogiau, tačiau jausmų jie nepakeitė.

Kas gi atsitiko po traumos? Po traumos iš esmės viskas liko taip pat. Laimė, meilė ir aistra buvo tokia pati, kaip ir prieš traumą, tik bėda, kad tiems jausmams patenkinti buvo reikalingos kojos, kurios, kaip žinia, nebeatlieka savo funkcijos. Tada viskas ir verčiasi aukštyn kojom, nes jei anksčiau pinigai man buvo reikalingi tik padidinti komfoto lygį, tai dabar be jų negaliu patenkinti savo prioritetinių jausmų. Esmė tame, kad nemėgstu jaustis nuo kažko priklausomas: ne tik nuo šeimos ar draugų, bet ir nuo pinigų…

Dar prieš pora mėnesių būtent pinigas mane labai gražiai padėjo į vietą. Kai atrodė viskas jėga: sportuoju, vasara, geras oras ir “puft” padanga… Sprogo… Reikia naujos, o pinigo nėra… Mažutė stovi garaže pastatyta, o dūšia verkia. Tada atsirado tokia šeimynėlė, kuri operatyviai suorganizavo naujas padangas. Galvoju šaunu, bet kas tada, jei tai pasikartotų… To jausmo nebenorėjau vėl pajaust, bet, deja, greit pajutau… Supratau, kad taip nieko nebus ir pasinaudojau socialiniais tinklais, ieškant pastovių rėmėjų. Buvo smagu, nes sulaukiau dėmesio, gavau kelis laiškelius su klausimais: Kaip? Kiek? Kodėl? Kas? Ir taip toliau…

Bet greit įvyko lūžis, kai perskaičiau komentarą su telefono numeriu. Aišku, kad iškart pasukau, o man atsiliepė Mantas Jakimavičius (pasirodo, jog jis pats yra dviratininkas ir ColonWell idėjos autorius). Tada dar nežinojau, kas ir kaip, bet jis mane labai nudžiugino taip reikalinga finansine injekcija. Tuo metu, kaip tik ruošiausi maratonui, todėl reikėjo veikti greitai. Sutarėm, kad susisieksime po kurio laiko… Ir tada, kaip viskas greitai įvyko, taip ir nutilo: tylėjau aš, tylėjo ir pasaulis. Tačiau savaitėlė prieš maratoną su manim buvo susisiekta su labai smagiom žiniom, kad visgi bendradarbiausim kelyje link mano parolimpinės svajonės.

Kodėl aš čia dabar tiek viską smulkiai išdėliojau? Nes manau, kad verta. Būtent ColonWell idėjos autoriaus dėka dabar galiu vėl nesijausti priklausomas nuo pinigų, o tik visiškai atsiduoti savo laimei, meilei ir aistrai.

Nuotraukoje matote padangytę, dėl kurios buvo ant ausų sustatyti net Čekai.