Esu ne kartą sakęs, kad labai mėgstu svajoti, prisigalvoti tikslų, nes būtent jų siekimas ir vykdymas man suteikia didžiulį džiaugsmą. Man atrodo, kad jei žmogus svajoja mažai arba negalvoja, kad svajones galima pildyti, tai jam turėtų būti liūdna. Galbūt todėl liūdesys mane aplanko tikrai labai retai, bet kiek pamenu paskutinį liūdesį, tai tik todėl, kad buvau trumpam nustojęs svajoti. Gal atsiras tokių, kurie sakys, kad svajokliai negali būti laimingi, nes anksčiau ar vėliau supras, kad svajonė neišsipildys.

Bet čia aš norėčiau atskirti fantazijas nuo svajonių, fantazijos yra visai kitoks dalykas… Fantazija būtų apsigyventi mėnulyje, o svajonė dažnai grindžiama realybe, pavyzdžiui, svajonė pamatyti mėnulį iš kuo arčiau. Jei gyvensi fantazija, tai ir nusibaigsi fantazijomis, bet, jei gyvensi svajone, galiu tvirtai sakyt, kad gyvenimas bus tik spalvingesnis.

Mano svajonė visiems žinoma – PAROLIMPINIS AUKSAS. Tačiau siekiant šios svajonės man niekas netrukdo turėt dar kažkokių tikslų, tuo labiau, kai tikslai su tuo susiję.

Savaitgalį pirmą kartą po traumos bandžiau plaukti ten kur gilu – baseine. Kalendoriuje šitos dienos nesižymėsiu, bet potrauminiu laikotarpiu šiandien įvyko šioks toks įvykis. Po 2,5 metų įveikiau pirmus 50 metrų nugara. Bet esmė ne 50 metrų atstumas, o jausmas plaukti… Jis geresnis, nei tikėjausi! Tikriausiai dar niekada nebuvo taip gera, tiesiog būti vandenyje… Niekas nieko nespaudžia, atrodo, kad sklendi, o vanduo tau padeda! Nardyti dar nebandžiau, bet įtariu, kad bus jėga! Nusiperku akinukus ir laukiu kito šeštadienio! Kadangi išėjo plaukti iš karto, tai supratau, kad turiu dar vieną tikslą – TRIATLONAS. Aišku iki jo dar, kaip pėsčiomis iki Australijos, bet esmė, kad aš tą galiu, o jei galiu, tai ir padarysiu!

Mindaugas Baltuška