Prasidėjo dar viena savaitė, tad kaip ir kiekvieną pirmadienį įriedu į maniežą ir suku čia ratus. Pradėjęs jame riedėti truputį bijojau, kad gali atsibosti monotonija. Juk oranžiniai maniežo ratai, tai ne pajūrio pušynas, prie kurio buvau taip įpratęs. Nors pajūrio takeliuose ir būdavo dviratininkų, kurie šiek tiek pridėdavo rizikos taškų riedėjimui, tačiau riedant vakarais jų nebūdavo tiek daug, o ir pušynas tuo laiku magiškas.

Žodžiu, galvojau ar manieže nebus taip, kad nebejausiu to malonumo važiuot? Ir tik šiandien važiuodamas supratau, kad aš visgi siekiu rezultato. Nors visada žinojau, kad reikia važiuot kuo greičiau, bet kitose sąlygose to nejaučiau. Mano galva, įvyko geras dalykas, nes jaučiuosi subrendęs per žingsniuką. Supratau, kad vasaros užmojai šokti į varžybų traukinį buvo kiek skuboti, nes stadionas – tai ne dviračių takas. Vežimėlio išlaikymas savo juostoje, stengiantis pasiekti maksimalų greitį, jau yra nemažas mokslas, kuriame aš vis dar pirmokas. Šiandien suvokiau, kad ruošiuosi varžyboms, o ne kuo greičiau nulėkti pas draugus. Už šitą suvokimą galiu būt dėkingas tik maniežui. Romantikos jame daug nėra, bet įsijungia labai teisingas nusiteikimas – nusiteikimas darbui.

Beje, kadangi pradėjau ir plaukti, tai pasidalinsiu šio šeštadienio treniruotės duomenimis. Praeitos savaitės nuplauktus 50 m pakeitė 200 m, o 50 m laikas jau buvo 2 min 43 s. Nėra labai greitai, bet labai daug vietos tobulėjimui!

Mindaugas Baltuška.