Kadangi šitas blog‘elis yra visiškai naujas reikalas, manau, kad reiktų sudėti pamatus apie tai, koks, mano galva, aš esu. Nėra, kad ima pyktis ar nirštu, kai kažkas pasako, jog esu optimistas, bet man labiau patinka, kai daiktai vadinami tikraisiais jų vardais. Man, pavyzdžiui, tiek pesimizmas, tiek optimizmas yra kraštutinumai. Jie tam tikrose aplinkybėse žavi, bet kai reikia žiūrėti į situaciją ar planuoti šviesesnį rytojų, kraštutinumai gali pakišti koją. Ją, aišku, gali pakišti ir bet kuris kitas. Bet mokėti įvertinti situaciją ar kažką suplanuoti po lygiai pasveriant abi puses, mano galva, yra privalumas. Aišku, kad gyventi būtų neįdomu, jei kai kurių sprendimų nedarytum pasikliaudamas tik nuojauta, ar surizikuodamas. Tas tikrai viską nuspalvina.

O kas galiausiai yra gyvenimas? Man tai yra sprendimų ir jų pasekmių kratinys. Dėl kai kurių pasekmių džiaugiamės, tačiau dėl kai kurių liūdime. Čia dažniausiai  ir  įvyksta „misunderstendingas“, nes jei žmogus džiaugiasi, tai jis optimistas, jei tas žmogus dar vežimėlyje sėdi, tai čia išvis kažkas nuostabaus. Tai iš dalies yra gerai (dėl ko paaiškinsiu vėliau), bet kartu ir įdomu, nes iš esmės ir „klipatėlė“ yra lygiai toks pat žmogus. Man, pavyzdžiui,  atrodo, kad daugiau esu padaręs prieš traumą, bet tada nesulaukiau nei žiniasklaidos dėmesio, nei kitų palaikymo… Buvo tiesiog smagu matyti teisingai laiką leidžiantį jaunimą, bet čia ne esmė. Užtat čia tikriausiai ir įvyksta tas  įdomus reikalas.

Kadangi mano zodiako ženklas yra liūtas, tai liūtus kaip pavyzdį ir imsiu! Sakykime, kad bėga į medžioklę liūtų būrys: visi greiti, nuožmūs, lekia taip, kad negali atitraukt akių, nes žavi jėga, greitis, pasitikėjimas, BET… Kažkur už gaujos pastebi, kad susvyruoja žolė, o ten pamatai iš paskutinių jėgų betrepsenantį jauną liūtuką. Ką tada daro žiūrovai? Aišku, gal dirstels ką ten jie papjovė, bet dėmesys bus sutelktas į tą, kuris vos iš po žolės matosi.  Ar tikrai jis nubėgs? Ar jo pačio niekas nesumedžios? Ar nepasiklys?  Labai išsiplėtojau, bet jau artėju prie minties.  Kaip supratote esu tas mažas liūtukas ir suprantu du dalykus: kol galėsiu bėgti su medžiotojais dar turiu smarkiai paaugti ir kad įtaką galiu daryti tik rodydamas gerą  pavyzdį.

Kas visko neskaitė ATKREIPKITE DĖMESĮ ČIA!

Aš esu laimingas, toks gali būti ir TU!

Laimės jausmas nėra iš kosmoso nusileidęs daiktas, kurio reikia ieškot kažkur miškuose su radarais, kinologų šunimis ar pasitelkus burtininkų galias. KIEKVIENAS žmogus gimė būt laimingas. Teisingą požiūrį į gyvenimą lemia labai žemiškas dalykas – hormonai. Būtent jų pusiausvyra nulemia gerą savijautą. O kaip pasverti, kada ta pusiausvyra gera? Nieko sverti ir nereikia, nes kūnas viską pasvers pats, jei jam netrukdysi. BŪK  SVEIKAS: judėk, žiūrėk, ką valgai, pabūk ant saulės ir NESINUODYK. Ir čia sakau ne dėl to, kad aš taip darau. Tą mokslas įrodė! O mūsų mažasis liūtukas – mokslo teorijos pavyzdys.

Nuotrauka apačioje- pavyzdžio su liūtais vizualizacija.