Šiandien pabandysiu apie neįgaliuosius susidariusį stereotipą bent šiek tiek pasukti į kitą pusę. Pradėsiu nuo to, kodėl aš manau, kad šis stereotipas vis dar smarkiai įsikerojęs mūsų žemiečių galvose. Sunku galvoti kitaip, kai parduotuvėje tave nori užleisti be eilės lyg man būtų sunku sėdėti. Kai tėvai tik pamačius mane traukia savo vaiką, nespėjus jo tiesiog apvažiuoti. Atrodo lyg jį ketinčiau partrenkti. Tada tėvai drausmina vaiką, o vaikas nesupranta, ką jis padarė blogai, nes jis tiesiog manęs net nespėjo pamatyti. Įdomu, kaip tėvai tada paaiškina vaikui, jei jis paklausia: “kodėl tas dėdė negalėjo manes apvažiuot?” Esmė tame, kad galėjau apvažiuoti, tik va, kad nespėjau.

Tokiais ir kitais, atrodytų, bereikšmiais gyvenimo trupinėliais formuojamas labai fundamentalus ir sunkiai sulaužomas reiškinys – stereotipas. Tokie stereotipai atsirado, nes mes dažnai matome, kaip prie parduotuvių išmaldos prašo žmonės neįgaliojo vėžimeliuose. Vežimėlius esame įpratę matyt ligoninėse, kur žmonėms iš tikrųjų yra sunku, nes jie serga. Tapo įprasta, kad žmogus ratuose skundžiasi, kad jam kažkas trukdo: jo vietą užėmė mašinų stovėjimo aikštelėje ar dar kažkas jam negerai.

Taip, aš asmeniškai nesuprantu, kodėl žmonės stato mašinas į tas vietas, nesuprantu, kodėl lenda į nykštukų kambarėlius. Tačiau drausminu tokius tik labai kraštutiniais atvejais, nes, mašiną galiu rast kur pasistatyti, prie tualeto irgi nesunku palaukti. Be to, visada galvoju, kad drausmindamas pats, darysiu neigiamą įtaką, nes dar labiau įtvirtinsiu stereotipą, kad klipatoms viskas blogai.

Užtat šiandien nesiplėtosiu daugiau. Noriu parodyti filmuką, kuriame atsispindi idėja, jog žmogui rodant kitokį pavyzdį galima keisti jo požiūrį. Aš duodu 100%, kad vaizdelyje matyti žmonės neslankioja iš kampo į kampą per dienas, kad prastumti laiką. Duodu 100%, kad jie gyvena spalvingesnį gyvenimą, nei daugelis turintis visas galūnes, gerai girdintis ir matantis. Nes ne kūnas suteikia džiaugsmą, o tai ką su juo gali padaryt.

Mindaugas Baltuška.